Kepenys yra didelis organas, todėl, kad žmogus pajustų ligos simptomus, turi būti pažeistas didelis kepenų audinio kiekis. Simptomai taip pat gali priklausyti nuo kepenų ligos tipo. Kai pasireiškia simptomai, jie gali būti:
Pacientų, sergančių PBC, gydymo būdus galima suskirstyti į:
Dėl tulžies latakų sunaikinimo PBC kepenų ląstelėse (hepatocituose) susilaiko tam tikros toksinės tulžies rūgštys. Manoma, kad šios toksiškos tulžies rūgštys sukelia hepatocitų mirtį ir laipsnišką kepenų funkcijos praradimą. Ursodeoksicholio rūgštis (UDCA yra šio cheminio pavadinimo santrumpa) yra natūraliai atsirandanti tulžies rūgštis, kurią nedideliais kiekiais gamina normalūs hepatocitai. UDCA galima skirti ursodiolio pavidalu (Urso-250, Actigal ir generiniai preparatai). Vartojant per burną, UCDA absorbuojamas iš žarnyno, pasisavinamas ir apdorojamas hepatocitų, o su tulžimi transportuojamas atgal į žarnyną. UDCA turi mažiausiai keturis teigiamus poveikius PBC:
Keturiuose didelio masto klinikiniuose tyrimuose UDCA veiksmingumas ir saugumas buvo lyginamas su neaktyvaus vaisto (placebo) veiksmingumu ir saugumu. Šie kontroliuojami tyrimai buvo atlikti su simptominiais ir besimptomiais pacientais, kurių kepenų biopsijose buvo įvairių audinių anomalijų (patologijos), nuo ankstyvos ligos iki cirozės. Gydymas UDCA pagerino kepenų kraujo tyrimų pakitimus, žymiai sumažindamas padidėjusį bilirubino, šarminės fosfatazės, gama-glutamilo transferazės (GGT) ir cholesterolio kiekį. Tačiau UDCA nepagerino nuovargio, neužkirto kelio osteoporozei ir nepagerino jos, be to, turėjo skirtingą poveikį niežėjimui. Trijuose iš keturių tyrimų buvo naudojama panaši UDCA dozė (13–15 mg/kg kūno svorio per dieną) ir buvo sujungta iš viso 548 pacientų analizei.
Kombinuotos analizės rezultatai parodė, kad UDCA reikšmingai padidino išgyvenamumą po iki 4 metų gydymo, nereikalaujant kepenų transplantacijos. Ketvirtajame didelio masto tyrime buvo naudojama mažesnė UDCA dozė (10–12 mg/kg per dieną). Šio tyrimo rezultatai šiek tiek skyrėsi nuo kitų trijų tyrimų rezultatų. Šis tyrimas parodė UDCA gydymo naudą pirmiausia pacientams, kurių bilirubino kiekis yra mažesnis nei 2 mg/dl. Tačiau kiti trys tyrimai, analizuoti atskirai arba kartu, nepatvirtino šio stebėjimo apie bilirubiną. Tiesą sakant, kiekvienas iš šių tyrimų iš tikrųjų parodė naudą pacientams, sergantiems pažengusia liga ir padidėjusiu bilirubino kiekiu. Be to, UDCA sumažino portalinės hipertenzijos vystymąsi. Svarbu pažymėti, kad nepaisant aiškios naudos, gydymas UDCA pirmiausia lėtina progresavimą ir neišgydo PBC.
Visi pacientai, sergantys PBC ir kurių kepenų tyrimų rezultatai nenormalūs, nepaisant kepenų biopsijos stadijos ar natūralaus ligos progresavimo, tikriausiai turėtų būti gydomi UDCA. Dozė paprastai turi būti nuo 13 iki 15 mg/kg kūno svorio per parą. Pacientai gali vartoti UDCA kaip vieną dozę arba padalijus dozę, nedarant įtakos jo klinikinei naudai. UDCA yra labai saugus ilgalaikiam naudojimui. Pagrindinis šalutinis poveikis yra viduriavimas, kurį sukelia nesugebėjimas absorbuoti viso UDCA iš žarnyno. Pacientai, kuriems pasireiškia viduriavimas, gali dažniau vartoti mažesnes dozes, stengdamiesi išlaikyti rekomenduojamą bendrą paros dozę. Kita vertus, pacientai, kurie neviduriuoja, gali pabandyti išgerti didesnę dozę, siekdami išgerti tik vieną dozę (vėl rekomenduojamą bendrą dozę) per dieną prieš miegą.
Kolchicinas, vaistas, mažinantis uždegimą ir randus, pirmiausia buvo naudojamas podagros sukeltam artritui gydyti. Trys atsitiktinių imčių, kontroliuojami PBC tyrimai parodė, kad kolchicinas, palyginti su placebu, šiek tiek sulėtino nenormalių kraujo tyrimų progresavimą, tačiau nesumažino simptomų ir neužkirto kelio kepenų patologijos progresavimui (audinių anomalijos biopsijoje). Vienas iš tyrimų iš tikrųjų parodė, kad kolchicinas pagerino išgyvenamumą. Tačiau šis geresnio išgyvenamumo su kolchicinu įspūdis nebuvo pagrįstas. Tiesą sakant, atrodo, kad pagerėjęs išgyvenamumas atsirado dėl netikėtai didelio mirčių (mirtingumo) tarp pacientų, vartojusių neaktyvų vaistą tame tyrime. Kolchicino nauda tokia maža, kad retai rekomenduojama.
Imunosupresiniai vaistai, pavyzdžiui, kortikosteroidai, azatioprinas, ciklosporinas (Sandimmune, Neoral, Gengraf) ir metotreksatas (Rheumatrex, Trexall), slopina imunines reakcijas. Šie vaistai teoriškai yra patrauklūs PBC gydymui, remiantis koncepcija, kad tai autoimuninė liga. Keletas atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų išbandė imunosupresinius vaistus PBC. Tačiau nė vienas iš šių tyrimų neparodė ilgesnio pacientų išgyvenimo.
Kortikosteroidai, pavyzdžiui, prednizonas, prednizolonas ir budezonidas (Entocort), slopina imuninio atsako, įskaitant pradinį atsaką, reikalingą įamžinimui, atsiradimą. autoimuninių reakcijų. Buvo atliktas atsitiktinių imčių (gydymas paskirtas atsitiktinai) kontroliuojamas tyrimas, kurio metu placebas buvo lyginamas su maža prednizolono doze per 3 metus. Šis tyrimas parodė, kad prednizolonas pagerino kepenų funkciją ir reikšmingai nepadidina kaulų retėjimo ar demineralizacijos greičio. (Osteoporozė yra galimas šalutinis steroidų poveikis). Kitas atsitiktinių imčių tyrimas palygino UDCA ir placebo su UDCA ir prednizolonu pacientams, kuriems yra ankstyva PBC stadija. Nors abiejų grupių kepenų funkcijos pagerėjimas buvo panašus, tik UDCA ir prednizolono derinys žymiai pagerino kepenų biopsijas.
Pažymėtina, kad pagrindinė kortikosteroidų nauda buvo pastebėta pacientams, kuriems buvo anksti Ligos stadijos kepenų biopsijoje. Vis dėlto šie gydymo būdai nedavė visiškos remisijos ar išgydymo. Be to, nei šių tyrimų dydžio, nei trukmės nepakako, kad būtų galima nustatyti poveikį išgyvenamumui be kepenų transplantacijos. Atitinkamai, reikia daugiau duomenų, kad būtų patvirtinta vien steroidų arba kartu su UDCA nauda ir saugumas PBC. Nepaisant to, šie tyrimai paneigė ankstesnę nuomonę, kad kortikosteroidai gali sukelti greitą kaulų ligos osteoporozės progresavimą pacientams, sergantiems PBC.
Budezonidas yra steroidas, kuris greičiau apdorojamas (metabolizuojamas) kepenyse ir todėl tikriausiai būtų mažiau žalingas kaulams nei kiti steroidai. Šis vaistas buvo tiriamas atrinktiems pacientams, sergantiems PBC, kurių atsakas į UDCA buvo neoptimalus (mažiau nei palankus). Deja, budezonidas šioje grupėje buvo neveiksmingas. Tiesą sakant, tai žymiai pablogino osteoporozę ir neužkirto kelio PBC progresavimui. Priešingai, atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame UDCA ir placebas buvo lyginami su budezonido ir UDCA deriniu, parodė, kad derinys yra veiksmingesnis, o kaulų retėjimas (mineralinio tankio praradimas) buvo panašus abiejose grupėse. Tačiau vėlgi reikia daugiau duomenų, kad būtų patvirtinta šio derinio nauda ir saugumas.
Imuranas neleidžia gamintis naujiems limfocitams (baltiesiems kraujo kūnams, dalyvaujantiems imuniniame atsake), blokuodamas limfocitų ląstelių dalijimąsi (dauginimąsi). Šio veiksmo pasekmė – sumažėja naujų uždegiminių ląstelių, patenkančių į uždegimo vietas, skaičius. Tačiau didelis tyrimas, kuriame azatioprino poveikis buvo lyginamas su neaktyviu vaistu (placebu), kuriame dalyvavo 248 pacientai, sergantys PBC, neparodė jokios naudos. Todėl šio vaisto šiuo metu nerekomenduojama vartoti PBC sergantiems pacientams, kuriems netaikomi tyrimų protokolai.
Ciklosporinas yra stiprus imunosupresinis vaistas, ciklosporinas (Sandimmune, Neoral, Gengraf) pirmiausia naudojamas siekiant išvengti persodintų organų atmetimo. Vaistas neleidžia susidaryti svarbiam signalui, reikalingu limfocitams dalytis (daugintis) ir sukelti uždegimą. Didelis tyrimas, kuriame dalyvavo 349 PBC pacientai, lyginant ciklosporiną su neaktyviu vaistu, parodė tam tikrą ciklosporino naudą. Tačiau dėl padidėjusio kraujospūdžio ir susilpnėjusios inkstų funkcijos dažnio šis vaistas yra nepriimtinas ilgalaikiam vartojimui.
Metotreksatas slopina imuninę sistemą ir neleidžia ląstelėms dalytis. Šis vaistas buvo sėkmingai naudojamas sunkiam reumatoidiniam artritui ir imuninei odos ligai, vadinamai psoriazei, gydyti. Pradiniai riboti tyrimai su pacientais, sergančiais PBC, neparodė naudos, o rimtas šalutinis poveikis buvo burnos išopėjimas, plaukų slinkimas ir pneumonija. Be to, preliminariose ataskaitose apie atsitiktinių imčių kontroliuojamus PBC gydymo metotreksatu tyrimus Europoje buvo pastebėtas didesnis nei tikėtasi plaučių uždegimo, kuris randa randus, dažnis. Be to, neseniai paskelbtas atsitiktinių imčių kontroliuojamas mažos metotreksato dozės PBC tyrimas parodė rimtą toksiškumą per šešerių metų laikotarpį. Šiuo metu Jungtinėse Valstijose vyksta didelis tyrimas, kuriame UDCA lyginamas su UDCA ir metotreksato deriniu. Šiuo metu per anksti rekomenduoti metotreksatą PBC gydyti ne klinikinių tyrimų metu.
2016 m. gegužės mėn. FDA patvirtino Ocaliva PBC gydymui kartu su ursodeoksicholio rūgštimi (UDCA) suaugusiems, kurių atsakas yra nepakankamas arba netoleruoja UDCA, arba kaip vieną gydymą suaugusiems, netoleruojantiems UDCA. Tokių pacientų kepenų tyrimų rezultatai pagerėjo beveik 50 %. Dažniausias nepageidaujamas poveikis yra niežulys, pastebėtas daugiau nei 50 % pacientų. Dažniausias šalutinis poveikis yra nuovargis, pilvo skausmas ir diskomfortas, sąnarių skausmas, vidurinės gerklės dalies skausmas, galvos svaigimas, vidurių užkietėjimas ir niežulys.
Cholestiraminas yra geriamasis vaistas, kuris nėra absorbuojamas žarnyne. Vaistas prisijungia (susijungia) su žarnyne esančiomis medžiagomis, įskaitant tas, kurios pateko iš tulžies, o tada pašalina jas iš organizmo į žarnyno judesius. Manoma, kad kolestiraminas yra naudingas, nes jis suriša ir tulžies rūgštis, ir nenustatytas medžiagas, kurios sukelia niežulį, kai jos absorbuojamos iš žarnyno į kraują. Cholestiraminas yra veiksmingiausias gydymas daugeliui pacientų, sergančių cholestaziniu niežėjimu. Siekiant optimalaus poveikio, kolestiraminas turi būti vartojamas valgio metu, kai tulžies nutekėjimas į žarnyną yra didžiausias. Šiek tiek didesnę dozę pusryčių metu rekomenduojama vartoti pacientams, sergantiems tulžies pūsle, nes tokiu metu išsiskiria per naktį tulžies pūslėje sukaupta tulžis.
Svarbu pažymėti, kad kolestiraminas taip pat gali jungtis su vaistais. Todėl svarbu, kad kiti vaistai būtų vartojami vieną valandą prieš arba dvi valandas po kolestiramino. Įprasta dozė yra 8 gramai per pusryčius, 4 gramai per pietus ir 4 gramai su vakariene. Cholestiraminas gerai netirpsta skysčiuose ir dažnai jaučiasi smėlis nurijus. Tačiau maišant jį į gazuotus gėrimus galima sumažinti šią problemą.
Pagrindinis šalutinis cholestiramino poveikis yra vidurių užkietėjimas. Vidurių užkietėjimas atsiranda dėl to, kad vaistas suriša tulžies rūgštis, kurios priešingu atveju gaubtinėje žarnoje gautų daugiau vandens, kad suminkštintų išmatas. Nepageidaujamos ciklosporino reakcijos yra:
Kitas tulžies rūgštį surišantis vaistas, kurį galima pabandyti sumažinti niežulį, yra kolestipolis (Colestid).
Iš pradžių buvo nustatyta, kad antibiotikas, rifampinas (Rifidinas) sumažina niežulį dėl cholestazės, iš tikrųjų atsitiktinai. Tada pacientų, sergančių PBC, tyrimas, apimantis rifampino ir neaktyvaus junginio (placebo) perėjimą, parodė, kad rifampinas sumažino niežulį, kai buvo vartojama 150 mg dozė, vartojama du ar tris kartus per dieną. Šis vaistas gali būti veiksmingas iki vieno mėnesio, bet neturėtų trukti ilgiau. Todėl, jei po mėnesio vaistas neveiksmingas, jo vartojimą reikia nutraukti. Ne visiems pacientams, sergantiems PBC, šis vaistas naudingas.
Rifampino veikimo būdas yra menkai suprantamas. Jis gali sukelti biocheminius kelius hepatocituose, kurie teoriškai gali pakeisti tulžies rūgšties aplinką šiose ląstelėse. Rifampino šalutinis poveikis yra padidėjęs bilirubino kiekis, tamsus šlapimas, hepatitas (rečiau), sumažėjęs trombocitų skaičius (maži elementai, padedantys sustabdyti kraujavimą iš pjūvio paviršiaus) ir inkstų pažeidimas.
Faktas, kad kai kuriems pacientams, vartojantiems opiatų (pvz., morfijų), pradeda niežėti, kilo hipotezė, kad niežėjimą esant cholestazei gali sukelti natūralūs organizmo opiatai, vadinami endorfinais. Norėdami patikrinti šią hipotezę, pacientai, sergantys PBC, kuriems buvo niežulys, buvo gydomi geriamuoju vaistu nalmefenu, opiatų antagonistu (veikiančiu prieš arba blokuoja jų poveikį). Niežulys pagerėjo per 9 mėnesius. Tačiau kai kuriems pacientams, gydytiems opiatų antagonistu, pasireiškė labai nemalonūs opiatų abstinencijos simptomai kai buvo slopinami jų natūralūs endorfinai. Todėl šis vaistas netinka ilgalaikiam PBC gydymui. Kontroliuojamas tyrimas, kuriame lyginamas intraveninis opiatų antagonistas, vadinamas naloksonu (Narcan), su neaktyviais intraveniniais skysčiais, parodė, kad naloksonas pagerino PBC sergančių pacientų niežulį. Kadangi naloksonas turi būti švirkščiamas į veną, jis taip pat netinkamas ilgalaikiam vartojimui.
Neseniai geriamasis opiatų antagonistas naltreksonas (Revia) buvo išbandytas nedideliu atsitiktinių imčių kontroliuojamu tyrimu, kuriame dalyvavo PBC pacientai, kuriems buvo niežulys. Jis sumažino niežulį 50 % pacientų ir nesukėlė opiatų abstinencijos simptomų. Naltreksonas taip pat pagerino nuovargio ir depresijos simptomus, galbūt atkurdamas gebėjimą miegoti naktį, kai niežulys yra stipriausias. Tačiau reikia atlikti tolesnius tyrimus, kad būtų galima įvertinti jo saugumą, kiek laiko jis gali būti duodamas ir ar pacientai ilgainiui nereaguos (atsparus) jo poveikiui.
Nekontroliuojamų tyrimų metu pacientams, sergantiems PBC, kuriems buvo stiprus niežėjimas, buvo atlikta procedūra, vadinama plazmafereze. (Nekontroliuojami tyrimai yra tyrimai, kurių metu gydymas nėra lyginamas su kitais gydymo būdais arba placebu.) Šios procedūros metu kraujas pašalinamas iš organizmo, o skystoji kraujo fazė (vadinama plazma) atskiriama nuo kraujo ląstelių ir trombocitų. Tada plazma prasiskverbia per kolonėlę, kurioje yra aktyvuota anglis. Galiausiai plazma vėl sumaišoma su kraujo ląstelėmis ir į veną grąžinama pacientui. Idėja yra ta, kad anglis iš plazmos pašalintų kai kuriuos junginius ar junginius (dar nežinomus), kurie sukėlė niežulį. Anekdotiškai tariant, daugeliui pacientų niežulys palengvėjo nuo dienų iki mėnesių. Tačiau kontroliuojamų tyrimų (palyginti su kitais gydymo būdais ar placebu) nebuvo atlikta. Todėl ši procedūra vis dar laikoma eksperimentine ir nėra dažnai naudojama.
Ar paprastai rekomenduojami osteoporozės gydymo būdai gali tinkamai gydyti ar užkirsti kelią pacientų, sergančių PBC, osteoporozei, dar nėra aišku. Tačiau prasminga su maistu aprūpinti pakankamai kalcio ir vitamino D. Vitaminas D reikalingas kalciui pasisavinti iš žarnyno. Pakankamą kalcio kiekį galima gauti valgant pieno produktus, tokius kaip pienas ar jogurtas, arba papildant dietą 1000–1500 mg kalcio karbonato. Kalcio karbonato, paruošto iš miltelių pavidalo austrių kiautų, galima įsigyti be recepto. Paprastai papildomo vitamino D, esančio kasdieniame multivitamine, pakanka, kad būtų patenkintas dienos poreikis. Odą veikiant saulės šviesai taip pat padidėja vitamino D gamyba organizme.
Moterims po menopauzės, sergančioms PBC, pakaitinė hormonų terapija estrogenais gali sumažinti osteoporozės riziką. Estrogenas, tiekiamas per burną arba kaip pleistras, leidžiantis absorbuoti estrogeną per odą, yra saugus moterims, sergančioms PBC. Tačiau atminkite, kad kyla ginčų dėl pakaitinės estrogenų terapijos vartojimo moterims po menopauzės, sirgusioms krūties vėžiu, nes gali kilti vėžio pasikartojimo rizika. Taip pat susirūpinimą kelia ilgalaikis estrogenų vartojimas su progestinu, didinant išeminių širdies ligų, insulto ir plaučių embolijos riziką sveikoms menopauzės moterims. Todėl, ar vartoti estrogenus, ar ne, reikėtų individualiai nuspręsti pasitarus su gydytoju. Another alternative to estrogen to protect bone density in patients with PBC is the bisphosphonates, which are FDA-approved drugs for the prevention of osteoporosis. Too few studies have been performed using other drugs (for example, fluoride or calcitonin) for osteoporosis to recommend their use in PBC.
Elevated levels of cholesterol in the blood are common in patients with PBC, and xanthomas (fatty deposits that appear as yellowish firm nodules in the skin) occur in about 25% of those patients with elevated cholesterol. Diets with low cholesterol content do not consistently lower serum cholesterol in these patients, because production of cholesterol by the liver is stimulated in patients with PBC. Cholestyramine, the oral medication that is often used to treat itching, can, at the same time, reduce the levels of serum cholesterol to a modest degree.
Clofibrate (Atromid) should not be used for treating elevated serum cholesterol in PBC because it elevates (rather than lowers) the cholesterol levels in these patients. Moreover, this drug may worsen xanthomas and cause formation of gallstones containing cholesterol. Two studies indicate that UDCA therapy significantly reduces serum levels of cholesterol and is recommended for use in patients with xanthomas. A new class of drugs called statins inhibits formation of cholesterol and, to a lesser degree, triglycerides. The safety and effectiveness of the statins, however, have not been adequately studied in PBC. One of the common side effects of statins is liver injury. Thus, their use in a person with liver disease requires careful monitoring by a physician.
Reduction of dietary fat is the treatment of choice for fat malabsorption (poor absorption of fat in the gut). The idea is that if the dietary intake of fat is decreased, more of this fat will be absorbed. The goal of the low-fat diet would be to alleviate the diarrhea caused by the fat malabsorption, while still providing enough fat for adequate nutrition. If this diet does not help, a supplement of special fats called medium-chain triglycerides (MCT) can be ingested. MCT can replace as much as 60% of the calories provided by ordinary dietary fat, which is mostly long-chain triglycerides. MCT is a special type of fat preparation that does not require bile acids for its absorption and is actually absorbed more easily than the usual dietary fat. As noted earlier, PBC patients with malabsorption of fat should also be tested for celiac sprue.
It is recommended that patients with PBC take a multivitamin supplement without minerals to increase the dietary intake of fat-soluble vitamins. If the quantities of bile acids flowing through the bile ducts to the gut are marginal, intestinal absorption of the fat-soluble vitamins may not be adequate, even with supplements. Two strategies exist for this situation. First, patients can take Liqui-E with meals. Liqui-E is an over-the-counter liquid preparation of vitamin E that also increases the absorption of other fat-soluble vitamins in the diet or in multivitamin preparations. Second, the fat-soluble vitamins A and K can be given by injection into the muscle once a month. Remember, however, that women who might become pregnant, should not receive injections of vitamin A, because it can cause birth defects.
Retention of salt and water can lead to swelling of the ankles and legs (edema) or abdomen (ascites) in patients with cirrhosis. Diuretics are medications that work in the kidneys to combat retention of fluid by eliminating salt and water into the urine. A combination of the diuretics spironolactone (Aldactone) and furosemide (Lasix) can reduce or eliminate the swelling in most people. During treatment with diuretics, it is important to monitor kidney function by measuring serum levels of blood urea nitrogen (BUN) and creatinine to determine if the doses of the diuretics are safe. Sometimes, when the diuretics do not work, a long needle is used to draw out the fluid directly from the abdomen (a procedure called paracentesis).
If large varices (distended veins) develop in the esophagus or upper stomach or any episodes of bleeding from varices have occurred, physicians should consider specific therapy for the varices. Treatment with propranolol (Inderal), a drug in a class called beta-blockers, is effective in preventing initial bleeding or rebleeding from varices in patients with cirrhosis. This drug, however, has not been proven to prevent bleeding in patients with portal hypertension who do not have cirrhosis.
Other methods are available to prevent or treat varices. These methods include:
PBC patients with an abnormal sleep cycle, impaired thinking, odd behavior, or other signs of hepatic encephalopathy usually should be treated with a low protein diet and oral lactulose. Dietary protein is restricted because it is a source of the toxic compounds present in hepatic encephalopathy. The lactulose, which is a liquid medication, traps the toxic compounds in the colon. Consequently, they cannot be absorbed into the bloodstream and cause the symptoms of encephalopathy. To be sure that adequate lactulose is present in the colon at all times, the patient should adjust the dose to produce 2 to 3 semiformed bowel movements a day. If symptoms of encephalopathy persist, the oral antibiotics, such as rifaximin, can be added to the treatment regimen.
The blood filtration function of an enlarged spleen usually results in only mild reductions of red blood cells (anemia), white blood cells (leukopenia) and platelets (thrombocytopenia) that do not require treatment. Severe anemia, however, may require blood transfusions or treatment with erythropoietin or epoetin alfa (Epogen, Procrit), a hormone that stimulates production of red blood cells. If the numbers of white blood cells are severely reduced, another hormonal drug, called granulocyte-colony stimulating factor (G-CSF) is available to increase the white blood cells. An example of an available G-CSF drug is filgrastim (Neupogen).
No FDA-approved medication is available yet to increase the number of platelets. As a necessary precaution, patients with low platelets should not use aspirin or other non-steroidal anti-inflammatory drugs (NSAIDS) since these drugs can hinder the function of platelets. If a low number of platelets is associated with significant bleeding, transfusions of platelets usually should be given. Surgical removal of the spleen (called splenectomy) should be avoided, if possible, because of the risk of excessive bleeding during the operation and the risk of anesthesia in advanced liver disease.
Dry eyes: For chronically dry eyes, use artificial tears containing methylcellulose without preservatives. These artificial tears can prevent the complications of dry eyes, such as ulcers of the cornea.
Dry mouth: Patients with dry mouth have a reduced amount of watery saliva but maintain production of thick saliva. Chewing gum or sucking on a small object can stimulate more watery saliva. Others may need to moisten the mouth with fluids. It is imperative that all patients with dry mouth take adequate amounts of fluids to help with swallowing during meals or when taking oral medications. It is also recommended that these patients have frequent dental appointments to check for cavities.
Dry vagina: Lubricating jelly is suggested to prevent painful sexual intercourse. If a woman is postmenopausal, estrogen creams are also recommended to improve the function of the cells lining the vagina.
PBC patients with Raynaud's phenomenon should restrict exposure to the cold. They can wear warm clothing, gloves, and shoes when they must be in cold environments. Some patients find that using gloves also helps avoid problems when they handle ice-cold articles, for example frozen food packages and cold cans of soda. All patients with Raynaud's phenomenon should stop smoking cigarettes because smoking causes reduced blood flow in the blood vessels of the hands and feet. Drugs called calcium channel blockers help the symptoms in the hands and feet of some patients. At the same time, unfortunately, however, these drugs may worsen swallowing difficulties associated with scleroderma.
Skin tightening, calcification, or telangiectasia: There is no known therapy to prevent or reverse skin tightening, calcium deposits, or telangiectasias in patients with scleroderma.
Swallowing problems and heartburn: As previously mentioned, patients with scleroderma may experience heartburn or difficulty swallowing. It is recommended that patients with these symptoms or other evidence of scleroderma or the CREST syndrome:
Cholesterol gallstones may be prevented by the UDCA used for the long-term treatment of the PBC itself. (UDCA taken orally can actually dissolve cholesterol gallstones in a minority of patients.) No treatment is necessary for patients who have gallstones that are not causing symptoms. These patients should usually just be observed because they will probably never develop symptoms from their gallstones.
An operation (cholecystectomy) to remove the gallbladder and its gallstones should be considered if the gallstones have been causing symptoms. These symptoms ordinarily are bouts of rather characteristic abdominal pain. This surgery usually should not be done, however, if a patient has advanced cirrhosis because of the increased risk of complications from both the surgery and the PBC. In this situation, less risky procedures can be considered or, if the gallstones are the cholesterol type, UDCA (if not already being used to treat the PBC) can be given reasonably safely to try to dissolve the gallstones.
Most often, people will contact their primary care health-care professional with questions about the color of their stool. These includes health-care professionals who care for infants and children and adults. Atsižvelgiant į išmatų spalvos pasikeitimo priežastį, gali prireikti tam tikrų specialistų. For example, for red or black stool due to bleeding, a gastroenterologist may be needed to perform endoscopy, to look for a bleeding source in the stomach or intestine. Patients with PBC are generally treated by gastroenterologists and/or hepatologists. Development of complications may require the need for other specialists. For example, an endocrinologist may be needed for the treatment of metabolic bone disease (osteoporosis). Patients who develop hepatocellular carcinoma may need the help of several specialists including an oncologist, interventional radiologist, and a liver surgeon. Patients with advanced liver disease including cirrhosis of the liver should be referred to a transplant center as they may need a liver transplant at some stage in the future.
Liver transplantation is a life-saving operation for those patients with PBC who are at risk of premature death due to liver failure or the complications of cirrhosis and portal hypertension. The Mayo Risk Score provides an accurate estimate of the future outcome (prognosis) for patients, regardless of whether they are being treated with ursodeoxycholic acid. The United Network for Organ Sharing (UNOS) permits patients with PBC to be listed for a liver transplant once their estimated survival with PBC for an additional year is 95% or less. It is recommended that physicians calculate the Mayo Risk Score at least yearly in all patients with PBC who have cirrhosis.
Most PBC candidates for transplantation have advanced cirrhosis with decompensated liver disease, which also is referred to as liver failure. Decompensated liver disease means that the patients have low levels of serum albumin and blood clotting factors made in the liver and complications of portal venous hypertension such as ascites, variceal bleeding, encephalopathy, or hypersplenism. Patients are classified as having decompensated cirrhosis whether or not the complications respond to medical therapy.
Rarely, before advanced cirrhosis develops, transplantation of the liver is warranted in a few clinically disastrous situations in PBC. Examples of such situations include recurrent fractures due to advanced osteoporosis or severe, debilitating itching unrelieved by any medical therapy, and even more rarely the hepatopulmonary syndrome (breathing difficulty in advanced cirrhosis). The regional review committees of UNOS accept applications for transplantation in these special circumstances and decide on a patient-by-patient basis if liver transplantation is indicated.
The outcome of liver transplantation in PBC is excellent. The survival of patients two or more years after transplantation is generally 80%. This impressive survival rate is greater than the survival of patients transplanted for most other types of liver diseases. The titers of AMA fall following successful liver transplantation, but they do not usually disappear. A minority of patients, however, develops recurrent PBC in the transplanted liver. Studies are being performed to see if reducing the maintenance doses of immunosuppressive drugs more slowly after transplantation can prevent recurrence of PBC. Once recurrent PBC is diagnosed, ursodeoxycholic acid therapy is started to retard progression. Patients with recurrent PBC rarely will need a second liver transplant.
The goal of ongoing and future research in PBC is to better understand the processes (mechanisms) that initiate and perpetuate the inflammation that destroys first the small caliber bile ducts and later the hepatocytes. Logically, a more complete understanding of these mechanisms will reveal new strategies for therapy, designed to block specific crucial steps in the progression of disease.
PBC is such a slowly progressive disease that it is often initially diagnosed after the development of cirrhosis. Future therapies will probably include strategies that differ for patients with early disease compared to those with advanced disease. Presumably, patients with early phases of PBC would benefit more from therapies that block immunologic mechanisms of bile duct destruction than would patients whose bile ducts have already been destroyed. Conversely, patients whose bile ducts have already been destroyed may benefit more from therapies that prevent the formation of scar tissue and the toxic consequences of cholestasis.
The key to success is support of both basic science and clinical research in PBC, which have not been adequately funded in the past. Several promising research strategies are being pursued to reveal the mechanisms involved in developing PBC. For example, studies are in progress to evaluate the genetic (hereditary) characteristics of patients with PBC who have close relatives with the disease. By studying all of these patients with PBC and comparing them with other family members without PBC, it may be possible to better understand the predispositions to this disease. In addition, a large-scale study is underway in the United States that will compare PBC patients with healthy people of the same age and gender. The points of comparison will include their life experiences, habits, diet, medical and surgical histories, childbearing history, and exposures to environmental toxins and medications. This study likewise should provide important clues regarding predispositions to PBC.
Studies also are in progress to see if PBC may be initiated (triggered) by an infection with either bacteria or viruses. For example, studies are ongoing to confirm or disprove the notion that proteins of infectious organisms stimulate AMA autoantibodies (and the autoantibodies just happen to react to antigens present in the mitochondria). Other studies are dissecting the mechanisms involved in the lymphocyte migration toward small bile ducts and the lymphocyte killing of bile duct epithelial cells. These studies involve not only patients with PBC, but also several animal models in which T-lymphocytes destroy small bile ducts in an identical manner to that seen in PBC. These studies ultimately should identify new ways to treat PBC by, for example, blocking the killing of bile ducts by T-lymphocytes.
Finally, the issue of scar tissue formation in PBC and other diseases associated with cholestasis is now being researched in the hope of finding a way to prevent the development of cirrhosis. If cirrhosis can be prevented, even if ongoing inflammation of the liver continues, many patients might not develop the complications of portal venous hypertension and the progression to liver failure.
Kas atsitiks, jei negydysite hemorojaus?
GERL 101:mityba nuo refliukso
Ar sutrenktos išmatos yra kritinė situacija?
Kasos vėžys (adenokarcinoma)
Stiprus mikrobiomas ankstyvame gyvenime, susijęs su mažiau kvėpavimo takų infekcijų
Probiotikai nuo IBS:kaip išsirinkti geriausią probiotiką IBS simptomams gydyti
Kas yra distalinė skrandžio pašalinimo operacija?
Kas yra distalinė skrandžio pašalinimas? Atliekant distalinę gastrektomiją arba antrektomiją pašalinama dalis skrandžio, o likusi dalis susiuvama į plonąją žarną. Antrektomija (distalinė gastrekto
Kuo skiriasi odinofagija ir disfagija?
Kas yra odinofagija ir disfagija? Skirtumas tarp odinofagijos ir disfagijos yra tas, kad disfagija yra rijimo sunkumas, o odinofagija – skausmingas rijimas. Disfagija yra medicininis terminas,
Kokį maistą geriausia valgyti, jei sergate GERL?
Kas yra GERL? Yra daug skanių maisto produktų, kurie gali padėti sumažinti GERL problemas, pavyzdžiui, maistas, kuriame yra daug skaidulų, maistas pH lygis ir vandeningas maistas. Rėmuo yra labai